Simonas Giedraitis
Simonas Giedraitis | |
---|---|
Giedraičiai (giminė) | |
(Giedraičių herbas) | |
Gimė | 1764 m. spalio 30 d. Vilkija |
Mirė | 1844 m. rugpjūčio 7 d. (79 metai) Alsėdžiai |
Simonas Mykolas Giedraitis (1764 m. spalio 30 d. Vilkija – 1844 m. rugpjūčio 7 d. Alsėdžiai) – Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės. Nuo 1787 m. kunigas, teologijos daktaras. 1795-1838 m. Šiluvos infulatas. Nuo 1789 m. Lietuvos vyriausiojo tribunolo narys. Nuo 1804 m. Žemaičių vyskupo J. A. Giedraičio koadjutorius, nuo 1812 m. Žemaičių vyskupijos sufraganas ir Adramiteno titulinis vyskupas. 1808-1819 m. atstovavo vyskupijai Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje kolegijoje, 1829-1831 m. kolegijos pirmininkas. Caro Nikolajaus I nurodymu 1831 m. Žemaitijoje platino du Sankt Peterburge išspausdintus lietuviškus atsišaukimus ir kt. dokumentus, skirtus 1831 m. sukilimui slopinti. Sukilėliams ketinant nužudyti buvo pasitraukęs į Latviją. Po 1831 m. Rusijos valdžios nurodymu faktiškai perėmė Žemaičių vyskupijos valdymą, vyskupui J. A. Giedraičiui paliktos tik reprezentacinės funkcijos. Nuo 1838 m. Žemaičių vyskupijos generalinis vikaras ir administratorius, bet popiežius jo nepatvirtino. Nuo trėmimų apsaugojo dalį sukilime dalyvavusių kunigų.[1]
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Prieš tai: Juozapas Arnulfas Giedraitis |
Žemaičių vyskupas 1812–1844 |
Po to: Jonas Krizostomas Gintila |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Simonas Giedraitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 639 psl.